SS diversantai

ĮVADAS

1940 m. nacistinės Vokietijos vadovybė kruopščiai rengėsi karui su SSRS. Viskas klostėsi taip kaip buvo numatyta “Barbarosos” plano direktyvose. Rimtesnė nesėkmė Vokietijos dalinius ištiko tik 1941-aisias gruodžio mėn. prie Maskvos. Vėliau buvo Stalingradas, Kurskas ir kiti pralaimėjimai. Tačiau tai buvo vėliau, o pirmąjį karo etapą vokiečiai įvykdė kaip reikiant: beveik visos Raudonosios armijos reguliariosios pajėgos, kurios buvo dislokuotos pasienio rajonuose buvo apsuptos, sutriuškintos arba traukėsi patirdamos didelius nuostolius.

Karui pasibaigus Vokietijos generolai negalėjo suprasti kodėl vermachtas, taip puikiai pradėjęs puolimą, patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Turbūt rimtesnių klaidų vokiečių generolai nepadarė, o bet kokia kita šalis atsidūrusi tuometinėje SSRS padėtyje, pasiduotų. Tačiau Stalino nedomino karo aukos, jis negailėjo žmonių kraujo. Stalinas varė į mūšį blogai parengtus, alkanus, apiplyšusius dalinius. Jį išgelbėjo tik didesnės “gyvosios jėgos” atsargos - pagal oficialią statistiką žuvo 27 mil. žmonių, pagal neoficialią - 42 mil. Vokiečiai, kurie kovojo pusantrų metų ilgiau, prarado kur kas mažiau - 17 mil. žmonių. Bet kokiu atveju jie nesistengė užversti priešo savo karių lavonais, nešokdavo su granatų ry?uliu po tankais, atsitraukdami nesprogdino ir nedegino savo miestų. Tai buvo protingas, stiprus, prityręs ir klastingas priešas.

Svajodamas apie pasaulinę nacionalsocializmo pergalę, Hitleris suprato, kad norint įgyvendinti šią svajonę reikalingi tūkstančiai žmonių kovojančių už idėją. Savo knygoje “Main Kampf” jis rašė: “ Mes išauginsime jaunimą prieš kurį drebės visas pasaulis, jaunimą stiprų ir žiaurų. Aš to noriu. Jaunimas turi turėti šiuos privalumus, jis turi būti abejingas skausmui. Aš noriu matyti jų žvilgsnyje laukinį žvėrį.”

[ BACK TO THE SS-FILES ] [ NEXT CHAPTER ]